... kai tėtis nusipirko pirmąjį Agrifac lenktyninį traktorių

 

Manon Kools (22 m.) nuskambėjo per pasaulį dalyvaudama traktorių slalome. Pirmą kartą 2010 m. ji dalyvavo Nyderlanduose aukščiausio lygio rungtyje, ir tais pačiais metais buvo paskelbta nacionaline nugalėtoja. Šiandien ji „Team Kools“ komandos narė ir dalyvauja tiek nacionalinėse, tiek tarptautinėse Agrifac Interaction rungtynėse. Agrifac nuvyko į Füchtorf, Vokietijoje, norėdama pamatyti Manon dalyvavimą.

 

Viskas prasidėjo, kai Manon buvo 14 metų. „Mano tėvas kaip tik nusipirko pirmąjį Agrifac interaction. Aš buvau aiškiai per maža jį vairuoti. Po to, kai tėvas tapo šeštu ar septintu rungtyje, aš pajuokavau, jog tai galėčiau padaryti žymiai geriau. Jis atsakė, kad galėsiu tai įrodyti, kai man bus 16. Prisimenu tai , lyg tai buvo vakar. Trečiadienį gavau savo traktoriaus vairavimo pažymėjimą, ir sekantį šeštadienį nuvažiavome į Usselhallen, Zvolėje, kad dalyvaučiau savo pirmosiose rungtynėse.“ Tos rungtynės, kuriose Manon užėmė trečiąją vietą, ją atvedė ten, kur ji yra dabar. Mergina pabrėžia, kad tai ne jos vienos nuopelnas. Jai labai svarbi komanda, tiek pasiruošimo metu, tiek per lenktynes.

Manon kilusi iš Cadzand, Zelandijos provincijos (Nyderlandai), bet dabar studijuoja verslo administravimą Erasmus Universitete, Roterdame. „Manau, kad šiais metais galiu užbaigti mokslus. Nesu iš tų studentų, kurie kiekvieną vakarą eina į miestą. Studentų bendravimas man nieko nereiškia, aš nei tam, nei tam neturiu laiko. Savaitgalį aš paprastai važiuoju namo susitikti su draugais Zelandijos provincijoje. Taip pat namuose vis dar dirbu ūkyje.“

Treniruotėms nėra laiko. Manon tik lenktyniauja ir stengiasi saugoti traktorių kiek tik įmanoma. „Turi būti taupus, dirbi su gana vertinga mašina. Ir iš tikrųjų nėra ko daug treniruotis. O dar svarbiau, kad kai kažkas pasikeičia iš techninės pusės, aš nežinau, ar tai išsispręs. Ar blogai, kad aš nekenčiu to? Tai turi būti išspręsta greitai, kad galėčiau dalyvauti sekančiose rungtynėse. Kartais rungtynės būna kiekvieną savaitgalį, tuomet reikia greitai gauti detales. Nes viskas turi būti išardyta ir vėl sumontuota. O rungtynių praleidimas - ne išeitis. Laimei, kol kas viskas išsispręsdavo laiku!“

Kai Manon pradėjo lenktyniauti, iš jos juokėsi. Ji sako: „Stebėtojams atrodė savaime suprantama, kad aš atsitrauksiu, pravažiavusi 30 metrų. Bet metų gale juokėmės mes. Galbūt tai buvo paskata kitoms merginoms lenktyniauti. Tai nereiškia, kad aš būtent save matau kaip pavyzdį. Bet vis tiek manau, jog daugeliui merginų tai buvo lemiama. Tuo metu man buvo tik 16, ir tai buvo ypatinga, patraukė dėmesį. Tai, kad ūkyje aš vairavau traktorių ir ekskavatorių nebuvo neįprasta, bet šitai - buvo. Taip pat mane pastebėjo žiniasklaida. To sezono pabaigoje tapau olandų čempione. Tada mes tikrai negalėjome sustoti. Jei tu laimi, turi apginti savo čempiono vardą. Taigi, aš toliau vairavau.“

„Nesakau, kad nemoku pralaimėti, man tiesiog geriau sekasi susitaikyti su pergale“

Manon tėvas taip pat yra „Kools komandos“ dalis. Nekyla problemų dėl vidinės konkurencijos. „Manau, kad tai puikus būdas. Kartais iškyla klausimų ar noriu pokyčių. Mes vienas kitą suprantame iš pusės žodžio, labai lengvai. Žinome, kas mus sieja. Pagaliau mes abu akivaizdžiai norime laimėti. Svarbu laimėti pirmą ir antrą vietas, o kuris laimėjo pirmą ar antrą - nebesvarbu. Kol mes išlaikome šias vietas savo komandoje, viskas yra gerai. Kai laimi kas nors kitas, aš galiu su tuo susitaikyti, bet man geriau sekasi susitaikyti su pergalėmis. Tokia mano varomoji jėga: aš noriu laimėti. Toks mūsų komandos mentalitetas ir tikslas.“

Vairuodama Manon dėvi ugniai atsparią aprangą, pirštines ir šalmą su specialia šalmo kepure. Saugumas - pirmoje vietoje. „Traktoriai varomi metanoliu, kuris yra degus. Tačiau laimei niekada neturėjome problemų. Bet aš mačiau, kad kiti per rungtynes savo antveidį palieka pusiau atidarytą. Jei kas nors nutiktų ir būtų liepsnos, gali atsisveikinti su savo antakiais ir blakstienomis. Tai negresia man. Nereikia didelių pastangų nuleisti antveidį.“

Manon sako, kad prieš lenktynes ji nesijaudina. Bet būna labai budri jei pamato ar išgirsta ką nors neįprasto variklyje. Tai iš dalies dėl žalos, kurią komanda patyrė per ankstesnes rungtynes. Komandos narys Rinus pasakoja: „Prieš pat rungtynes Manon gali visiškai atsiriboti nuo pasaulio ir susikaupia lenktynėms. Ji elgiasi labai protingai. Ji nieko negirdi ir yra visiškai susikoncentravusi.“

Paskutiniu metu vyko dvi lygos rungtynės, ir jas abi laimėjo Manon. „Agrifac Interaction šiuo metu yra komanda, ieškanti konkurentų. Labai svarbu turėti gerą rėmėją. Kitu atveju yra neįmanoma maksimaliai išnaudoti traktorių. Mes iš to nieko neuždirbame, tik kiekvienus metus stengiamės baigti be nuostolių. Be savo rėmėjų nebūtume viršuje, mes atsiliktume.“

Be traktoriaus vairavimo, Manon didžiuojasi tuo, ką jai pavyko pasiekti moksluose. Šiais metais ji tikisi pabaigti bakalauro studijas. „Tai yra tai, dėl ko aš labai sunkiai dirbau ir šimtu procentų viską dariau pati. Kai man buvo suteiktas laipsnis kartu su gerais pažymiais, buvau labai laiminga“. Manon dabar praleidžia labai daug laiko besimokydama, kad jai nereiktų mokytis dar vienus metus.

Žiūrint į reitingus, komanda yra geroje formoje. Manon jaučia, kad šis sezonas bus sėkmingas. Prie to prisideda ir faktas, kad komanda laimėjo paskutines penkias rungtynes. Ilgesniam laikui ji nenori duoti pažadų. Bet artimiausiu metu ji nori nustoti lenktyniauti. „Planuoju mokytis Apskaitos ir finansų valdymo magistro laipsniui gauti, taigi yra galimybė, kad dar kelis metus derinsiu mokymąsi ir traktoriaus vairavimą.“